Pirtininkai kalba · Kvapai
Ar pirties metu naudojama daug kvapų?
2026 spal. 28d
Kaip patartumėte juos naudoti? Ar viską galima naudoti pirties kvapams išgauti? Pavyzdžiui, šlakelį alaus į vandenį prieš pilant ant akmenų ar sutrintą česnako skiltelę vandenyje?

Taip, tai viena subtiliausių lietuviškos pirties dalių, nes malonus kvapas atpalaiduoja, pašalina net ką tik galvoje šėlusias blogas mintis, nuramina. Atrodo, kad net nuovargį ištrina.

Apie kvapus pirtyje kalbu dažnai, daug šia tema tenka pasakoti ir atsakyti į pirties dalyvių klausimus. Mano mėgstamas palyginimas: ant kūno galime drąsiai dėti tai, ką valgome, bet tai nereiškia, kad į pirtį reikia atsitempti menkių kepenėlių ir jomis terliotis.
Tas pats ir su kvapais. Viena pagrindinių pirties taisyklių – ant akmenų pilame vandenį ir tik vandenį. Kodėl? Todėl, kad įvairūs kvapikliai, pilami ant akmenų, virsta elementariu degėsių kvapu, o ne gardžiu aromatu. Kai kuriais atvejais gali susidaryti net kenksmingų medžiagų. Eteriniai aliejai, nesvarbu, ar parašyta, kad jie skirti pirčiai, pridega, netirpsta nei karštame, nei šaltame vandenyje ir t. t.
Jei patinka koks nors eterinis aliejus, geriau virš krosnelės akmenų pakabinkite metalinį dubenėlį su vandeniu ir įlašinkite keletą lašų eterinio aliejaus.
Užpilkite garo, praleiskite jį per pipirmėčių ar kitokią kvapnią vantą, tegul ji sušyla. Mostelkite ja keletą kartų ir užuosite, kaip garinė prisipildys malonaus aromato.
Į purkštuką pripilkite ištraukos ar nuoviro, pavyzdžiui, diemedžio. Keletas papurškimų, ir jūsų pirtis nusikels į tolimus gamtos aromatų tolius.
Alaus ir česnako gerbėjai. Sunkus atvejis, atskira rūšis. Alaus pylimas ant pirties akmenų atėjo iš sovietmečio. Kai kur mėginama sakyti, kad tai tradicija, nors iš tikrųjų taip gadinami pirties akmenys ir oras. Nors šis „etnografinis paveldas“ vis dar gajus, vis dažniau suvokiama, kad taip elgtis – blogas tonas.
Česnako mėgėjus vadinu radikalių ajatolų sekta, kurios nariai žino tik vieną „tiesą“: „Česnakas tinka visur ir nuo visko!“, „Česnakas – natūralus antibiotikas“ (visiškai klaidingas teiginys), o profesionalių pirtininkų nuomonė jiems nerūpi.
Net ir žinant, koks naudingas yra česnakas, pilti jo ištraukas ant akmenų yra blogas ir pavojingas įprotis. Įprastų malkinių ar elektrinių pirties krosnelių akmenys paviršiuje, kur pilamas vanduo, įkaista iki 150–250°C. Česnako naudingoji medžiaga – alicinas – aktyviausia 23–25°C temperatūroje, o jos skilimas prasideda esant 40–45 °C temperatūrai (irimas spartėja iki 100 kartų, 70–75°C temperatūroje įvyksta staigus suirimas ir išsiskiria antriniai sieros junginiai). Žuvus alicinui, susiformuoja pavojingas kancerogenas akrilamidas, dėl kurio plaučiai apkraunami kancerogenais ir stipriai dirginama gleivinė.
Todėl visuomet, prieš ką nors nešantis į pirtį, derėtų pasidomėti giliau. Vien tai, kad iš neišmanymo taip darė jūsų dėdė ar senelis, nereiškia, jog tai nekenksminga.
Svarbus vaidmuo tenka etikai. Toli gražu ne kiekvienas žmogus mėgsta ir nori česnako kvapo pirtyje, todėl, jei tai darote, pabrėžiu – net ir nuosavoje pirtyje, – privalote atsiklausti svečių. Deja, labai dažnai išsinuomotų ar viešų pirčių lankytojai nekreipia dėmesio į kitų pastabas ir vis tiek šiuos nuodus pila ant akmenų.
Juk pirties orui aromatizuoti yra galybė kitų, sveikatai visai nepavojingų būdų.
Apibendrinant galima pasakyti, kad pirties mėgėjai mano, jog pirtyje galima naudoti viską, o profesionalūs pirtininkai, ypač teikiantys paslaugas, žino, kad ne viską galima naudoti. Tarp „manau“ ir „žinau“ – skirtumas kaip bedugnė.
Pats laikas į pirtį
Raskite pirtį netoliese ir išsirinkite laiką - o pirties ritualą tegul praveda pirtininkas.